Vitas TOMKUS: NAUSĖDA ATSIŠAUKĖ SU NAUJU ŠŪKIU - „VALSTYBĖ - TAI MES!“

Tik pakritikavom, kad vienintelis iš kandidatų nesugalvojo šūkio ir - še tau (cituoju): „Na, mano šūkis būtų - „Stipri valstybė - stipri šeima!" Valstybė ir jos saugumas yra svarbiausias mūsų prioritetas, nes jeigu valstybė nėra saugi, jokių kitų tikslų pasiekti neįmanoma."

Pasak LRT, Nausėdai itin svarbu, kad visi vaikai turėtų vienodas starto galimybes, galėtų naudotis neformaliuoju ugdymu, o pensijos būtų orios. „Kaip galima garantuoti šeimos stiprumą?" Klausė pats savęs Nausėda ir pats sau atsakė: „Tai, be abejo, pirmiausia valstybės dėmesiu šeimai ir valstybė turi rūpintis šeima - tiek jos jaunaisiais nariais  vaikais nuo pat jų paauglystės, vaikystės, iki pat jų garbingo senatvės amžiaus."

Išklausius tokius išmintingus Gitanos žodžius, apie vienodas vaikų starto galimybes (Turbūt - iš aerouostų?), apie neformalų ugdymą (Su LGBT ir Bartoševičiaus pagalba?), apie vaikų pensijas (Be komentarų!), o svarbiausia, kad stipri valstybė yra stipri šeima, taip ir knieti užbaigti jo tuščių lozungų tiradą Liudviko XIV žodžiais: „Valstybė - tai MES!" Jei kas užmiršo, priminsiu, kad šitaip Prancūzijos nukvakęs karalius kreipėsi pats į save.

Asmeniškai aš, išklausęs realiausio kandidato į Lietuvos prezidentus pasisakymo apie valstybę, asmeniškai pasigedau „Gerovės" epiteto. Negi Lietuvos valstybėje jau taip viskas gerai, kad gerovės daugiau niekam nebereikia? Pabuvom su gerovės valstybe per Nausėdos pirmąją kadenciją ir gana? Laikas į starto pozicijas: kas karan, kas emigracijon...

Mano manymu, kai valstybė tampa JAV vasalu ir ES šakalu, mekenti apie stiprią valstybę ir juo labiau - stiprią šeimą yra tiesiog nepadoru ir negarbinga. Be to, labai juokinga, kai mokyklose jau privalomai dėstomos LGBT programos, iš šeimų atiminėjami vaikai (jau nebe tik Norvegijoje), seimo valdantieji veržiasi į Stambulą, kuris pats jau seniai išsigimėlių konvencijos išsižadėjo, o milijonas lietuvių, sočiai atsikandusių lietuviškos gerovės, iškeliavo ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Nusigyvenom iki to, kad, skelbdamiesi laimingiausiais pasaulio žmonėmis, tuo pat metu išgarsėjome dėl dažnų savižudybių. (Negi jau išprotėjome iš laimės?!)

Prisipažinsiu, kad, pavargęs nuo savų bei svetimų vagių demagogijos, vis labiau linkstu link profesoriaus Vaitkaus kandidatūros. Ne Vėgėlės ir ne Žemaitaičio, kuriems gal net daugiau simpatizuoju, bet būtent - Vaitkaus. Nes laviruoti, kaip anie du, tarp gėrio ir blogio nebėra nei laiko, nei jėgų. O svarbiausia, kad greit nebeliks ir normalių žmonių, kuriems vargšė protėvių Lietuva dar rūpi. Net šimto metų nebereikės, kuriuos Oželytė garantavo Lietuvos agonijai. Blogiausiu atveju, jei net nelaimės Vaitkus, suskaičiavus už jį balsus, bent bus aišku, kiek Lietuvoje dar liko adekvačių bei neabejingų žmonių ir ar verta čia būti ir pūti?

Pasidalinsiu savo argumentais bei įžvalgomis...

Kai statinys jau yra avarinės būklės ir vos laikosi ant pastolių, kalbėti apie jo kosmetinį remontą ir pastolių tvirtinimą yra neracionalu ir netgi kvailoka. Tai tik lėšų švaistymas, laiko gaišinimas ir nelaimės arba katastrofos atitolinimas. Todėl bet kokie kandidatų kompromisiniai išvedžiojimai apie būtinybę ruoštis karui ir žmonių lėšas skirti gynybai yra pernelyg pavojingi. Nes geriausia gynyba yra puolimas, apie ką jau atvirai šneka NATO šalių vadovai, o jeigu Lietuvos žmonių mokesčiai ir toliau bus švaistomi kitų šalių (ne tik Ukrainos, bet ir žydų bei imigrantų, įskaitant - baltarusius bei rusus) gerovei, Lietuvos kariūnai gali likti be „užnugario". O tai labai ir labai pavojinga bet kokiam fronte!

Ta proga drįsiu pastebėti, kad iš istorijos nežinau nė vieno karo, po kurio nebūtų perdalinamos teritorijos, dažniausiai - mažesniųjų nenaudai! Todėl negaliu suprasti ir pateisinti Lietuvos valdžios entuziazmo, kurstant nesantaiką tarp kaimyninių šalių ir keliant karo isteriją. Net nebėra laiko spėlioti, ar ji tai daro iš durnumo, ar iš godumo, ar iš nevilties, kad tiek prisivogė, jog tik karas gali juos išgelbėti nuo atsakomybės?

Šiandien, kai visos raudonos linijos jau yra peržengtos, tikrai yra ne šakalų ir ne vasalų metas. Žinau, kad politika yra kompromisų menas, bet tik ne šiandien, kai visos tautos stumiamos į karo mėsmalę. Blogiau būti jau nebegali, todėl net Vaitkus, kuris drąsiai ir gana santūriai įgarsina tai, ką tikri lietuviai širdimi jaučia, jau net ir norėdamas, nebegalėtų nieko blogiau padaryti. Nebent tik sau...

P.S. Pabaigai atkreipsiu profesoriaus Vaitkaus dėmesį į tai, kad „širdžių Prezidento" Pakso likimas nebuvo pats blogiausias variantas...