Jolanta BLAŽYTĖ: Apie jaunuosius aktyvistus

Apsukrūs politikos vilkai ir lapės porina, kad „reikia leisti jaunimui dalyvauti politiniame gyvenime, reikia aktyvaus jaunimo, reikia formuoti pokyčius ir bla bla bla". Nesunku nuspėti, kokius „pokyčius" galėtų formuoti jokios rimtos gyvenimo patirties neturintys mokyklinukai, kurių sąmonė yra labiausiai atvira iš TV dėžės transliuojamoms politikos „tetučių" ir „dėdžių" giesmėms, bei influencerių duodamoms „fas" komandoms.

Ta proga dalinuosi kai kuriomis mintimis iš garsaus psichologo Džordano Petersono (Jordan Peterson) susitikimo su Harvardo universiteto studentais.

KLAUSIMAS: Kodėl aktyvūs studentai negalėtų dalyvauti, įvedant pokyčius pasaulyje?

DŽ.PETERSON: „Maždaug 1960 metais pas mus atsirado idėja, kad atsakingas žmogus yra tas, kuris laiko plakatus protestuose, keičia kitų nuomones ar sukuria utopiją. Baisu, kai studentai yra mokomi, kad būtent taip reikia elgtis pasaulyje.

Pirmiausia, būdami 19-20 metų, jūs nieko nežinote, jūs nieko kol kas nepasiekėte. Jūs nieko nežinote apie istoriją, jūs nedaug ką skaitėte, jūs ilgesnį laiką savarankiškai negyvenote, jūs per visą savo dar neilgą gyvenimo laikotarpį buvote pilnai priklausomi nuo visuomenės ir šeimos. Ir jūs galvojate, kad turite pakankamai išminties, kaip reikia pakeisti pasaulį, kai jūs sėdite komforte, apsupti procesų, kurių jūs nesuprantate? Ir jūs galvojate, kad jūs turite atrasti žmones, su kuriais jūs nesutinkate ir prieš jų nosį mojuoti plakatais, tyčiotis iš jų tam, kad tą pasaulį pakeisti?

Aš jums papasakosiu apie aktyvistų „rimtumą". Tai labai juokinga. Aš kažkada Toronto universitete dalyvavau debatuose apie žodžio laisvę. Ir kai manęs universiteto administracija paklausė, ką daryti, jei debatų metu kiltų aktyvistų protestai, aš pasakiau: organizuokite debatus anksti ryte, nes protestuotojai tingi anksti atsikelti.

Ir mūsų debatai vyko 9 val. ryte. Dalyvavo tik vienas studentų tarybos narys, dalinęs bukletus, ir nė vieno protestuotojo. Norite, kad mokyklos ar universiteto bendruomenėje kalbėtų koks nors aršus aktyvistas? Atveskite jį 7 val ryto. Protestuotojų nebus čia nė kvapo, todėl kad jie nori išsimiegoti ir prasiblaivyti nuo alkoholio ir žolytės".

KLAUSIMAS: Tai ką studentams daryti?

Dž.PETERSON: „Aš dažnai kalbu apie asmeninę atsakomybę ir apie tai, kad, norint pakeisti pasaulį, reikia suimti save į rankas ir nustoti kniaukti dėl to, kad viskas blogai ir kad reikia daugiau privilegijų. Reikia priimti būties naštą ir atkakliai judėti pirmyn, tapti pavyzdžiu visuomenei ir pačiam sau. Būtent tai jūs turite daryti, o ne mojuoti plakatais bei aiškinti, kaip kam teisingai gyventi. Jums nereikėtų galvoti, kad jūs tam turite kažkokią moralinę viršenybę.

Prisiimti atsakomybę, įvesti savyje tvarką, tapti išsilavinusiais, gerbiamais, mokančiais reikšti savo mintis - toks jūsų būties uždavinys ir nuo to visai visuomenei bus geriau.

Aš pats dažnai pagalvodavau apie dalyvavimą politikoje, bet vis sustodavau ties viena ir ta pačia mintimi: darbas, kuris koncentruotas apie asmeninę atsakomybę, ir supratimas, kaip ši filosofija veikė tūkstančius metų, yra kur kas svarbesnis veiksmas, nei bet kokia politinė veikla. Prisiimdami asmeninę atsakomybę jūs atrasit gyvenimo prasmę. Būtent to turi būti mokoma universitetuose."

KLAUSIMAS: Tai kaip tada studentai galėtų įnešti į pasaulį teigiamus pokyčius, ką patartumėte?

Dž.PETERSON: „Skaitykite didžias ir prasmingas knygas. Jūs turite ketverius metus, kuriuos jums padovanojo visuomenė, suteikdama jums garbingą studento identitetą bei laisvę. Daugiau gyvenime tokios galimybės nebus. Jūs turite didžiules bibliotekas, užkrautas knygomis, kurias parašė neįtikėtinai protingi ir iškalbūs žmonės.

Jūs galvojate, kad jūs mokotės tam, kad susirastumėte geresnį darbą ar susikurtumėte sotesnį bei patogesnį gyvenimą? Visa tai kliedesiai. Jūs turite gauti išsilavinimą būtent tam, kad nėra labiau galingesnio žmogaus už tą, kuris moka mąstyti ir kalbėti.

Tai jėga gerąja prasme, tai autoritetas, įtaka, pagarba visuomenėje. Jūs esate universitete tam, kad išsiugdytumėte pačius stipriausius įgūdžius, kurie atsispindėtų jūsų gebėjime kalbėti: jeigu jūs meistriškai formuojate argumentus, jūs laimėsite visur. Ir tada, kai jūs laimėsite visur, tai laimės ir visi, kurie yra šalia jūsų. Transformuoti save pagal logoso kokybę - reiškia skleisti šviesą visam pasauliui.

Mokytis tik tam, kad gauti darbą - tai nepanašu į triumfo iššūkį universitete. Čia jūs turite išmokti mąstyti, kalbėti ir išvystyti savo išmintį. Ir jūs tada sugebėsite daryti viską, ko tik panorėsite - tikiuosi, žmonijos gerovei. Ir visa visuomenė dirbo ilgą laiką, kad jūs turėtumėte tokią galimybę. Visi tiesiog maldauja jūsų atskleisti visą savo potencialą - ir būtent tai jūs turite daryti, o ne mojuoti plakatais ir skųstis, kaip jus skriaudžia."

P.S.

Belieka tik paprašyti mūsų apsukriųjų politikos vilkų ir lapių: atsikniskite nuo jaunų žmonių. Leiskite jiems tiesiog tapti tais, kurie žino, supranta ir gali. Žino todėl, kad perėjo savo asmenines patirtis, todėl, kad skaitė išmintingas knygas, todėl kad užaugo iki žodžio „atsakomybė". Todėl, kad išėjo iš komforto zonos.

Bet tikrai ne todėl, kad jūs, pasmailinę savo liežuvius, apkabinėjote juos savo demagogijos makaronais, ne todėl, kad jūs suteikėte jiems tuščio reikšmingumo pojūtį, ne todėl, kad pažadėjote legalizuoti „lengvus" ir amžiams pasodinti ant komfortiško sėdmaišio, apramstyto įvairiais neva „aktyvaus jaunimo" lozungais.